Istoriniai duomenys: Ylakių (Skuodo raj.) miestelis – įsikūręs apie 18 km. į rytus nuo Skuodo. Miestelio vardas sudarytas iš žemaičiams būdingo asmenvardžio Ylakys, Ylakis daugiskaitos. Ši pavardė minima 16 a. pabaigos dokumentuose. Nuo 19 a. pradžios iki 1950 m. – valsčiaus centras.

     Kaimo vardas pirmą kartą paminėtas 1568 m. Grūstės valsčiaus inventoriuje. Manoma, kad Ylakiai išaugo į miestelį 17 a. viduryje, kai sunyko J. Chodkevičiaus įsteigtas Bareikių miestas. 17 a. antroje pusėje L. Sapiegos rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 19 a. Ylakiai tapo valsčiaus centru. 1819 m.miestelyje gyveno 83 šeimos t.y. apie 400 – 500 žmonių. Daugiau nei pusė jų vertėsi prekyba ir amatais. Miestelio augimui įtakos turėjo ir jo priklausomybės pasikeitimas. Sapiegų turtas už jų dalyvavimą 18314 m. sukilime buvo konfiskuotas ir atiteko caro administracijai. Nuo to laiko Ylakiai vadinami „valdišku meisteliu". Miestelyje vyko dideli turgūs ir prekymečiai. Buvo parduotuvės ir karčiama, valsčiaus įstaiga, sinagoga, mokykla, kuri jau veikė 1804 m. ir buvo uždaryta po 1863 m. sukilimo. 1874 m. Ylakiuose įvyko gaisras, kurio metu sudegė sinagoga ir 41 gyvenamasis namas. 1894 m. buvo pastatyta nauja, mūrinė Švenčiausios Mergelės Marijos Apsireiškimo bažnyčia, kurią 1897 m. konsekravo vyskupas M. Paliulionis. 1897 m. mietelyje buvo 1367 gyventojai, iš jų 775 vertėsi prekyba ir amatais. Veikė rusiška valdiška mokykla, prie sinagogos buvo žydų mokykla, buvo evangelikų liuteronų maldos namai, 35 parduotuvės ir kt. Lietuviškos spaudos draudimo metais miestelyje buvo platinama draudžiama literatūra. Iš žymesnių knygnešių minėtinos Barbora ir Petronėlė Repšaitės.

     1908 m. sausio 6 d. buvo suruoštas pirmas lietuviškas vakaras su vaidinimu. Miestelyje veikė choras.

     1917 m. Ylakiai vėl degė – išliko tik trečdalis namų.

     Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, miestelis po truputį atsistatinėjo. 1920 m. pradėjo veikti pradžios ir vidurinė mokyklos, pieninė, malūnas, lentpjūvė, elektinė, girininkija, vaisių džiovykla, vilnų karšykla, keliolika amatų dirbtuvių, parduotuvių, du kooperatyvai, kuriuos vėliau pakeitė Lietūkio skyrius ir kt.

    1922 m. valsčiaus gyventojų sueigoje nuspręsta uždaryti alkoholinių gėrimų parduotuves ir smukles, uždrausti profesinį elgetavimą. Neprikalusomos Lietuvos dešimtmečiui paminėti aikštėje buvo pastatytas paminklas, išgrystos gatvės ir aikštė, sutvarkytas gatvių apšvietimas ir kt. Kunigo K. Šleinio rūpesčiu buvo įsteigta senelių prieglauda. Kredito draugijai priklausė 450 narių. 1928 m. Ylakių bažnyčios parapijai priklausė 6 233 tikintieji.

     Okupacijų metais Ylakiai smarkiai nukentėjo. Bolševikai nužudė ar išvežė tremtin nemaža ylakiškių. Naciai išžudė Ylakių žydų bendruomenę. Pokario metais apylinkėse veikė rezidencinio pasipriešinimo būrys.

Iš Ylakių ir apylinkių yra kilę nemaža Lietuvai nusipelniusių žmonių: pedagogai Bronius ir Matas Untuliai, kompozitorius ir dirigentas Bronius Jonušas, Kompozitorius Jonas Švedas ir kt.

Ylakiai istorinio herbo niekada neturėjo. Svarstant komisijoje naujo herbo idėjas kartu su vietos seniūnijos atstovais buvo nutarta herbe pavaizduoti pirmąją miestelio raidę – didžiąją „Y", kuri kartu yra ir heroldinė figūra, vadinama šakėmis. Miestelių, kurių vardas prasideda šia raide, daugiau Lietuvoje nėra.

     Raidėms daugelyje kultūrų teikiama ypatinga simbolinė reikšmė. Antikos laikais septynios graikų abėcėlės balsės reiškė septynias dangaus sferas ir septynis šviesulius arba dvasias, priebalsiai – materiją. Abėcėlė, vienijanti balsius ir priebalsius – simbolizavo pilnatvę, išbaigtumą, kosmosą. Ankstyvojoje krikščionybėje ir viduramžiais literatūrinius antkapių užrašus dažnai pakeistavo prasmingos raidės: alfa ir omega, tau ir kt., reiškiančios pradžią, pabaigą ar tobulumą.

     Žalia skydo spalva heraldikoje reiškia laisvę, grožį, džiaugsmą, viltį ir sveikatą.

Auksinė spalva simbolizuoja kilnumą, dorumą ir protą.

     Dailininkas Arvydas Každailis parengė Ylakių herbo etaloną. Jį Heraldikos komisija aprobavo 2002 m. balandžio 4 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr, 265).

     Herbo aprašymas. Herbinio skydo žaliame lauke vaizduojama auksinė heroldinė figūra – šakės (aliuzija į Y raidę).

     Istoriniai duomenys: Barstyčių miestelis – Skuodo rajono savivaldybės seniūnijos centras. Vardas, pasak kalbininkų, kilęs iš asmenvardžio Barstytis ar kito į jį panašaus. Seniūnijos teritorijoje tyvuliuoja seklus Laumių, prie pat miestelio Barstyčių ežerėlis, kuriam vardą davė vietovė. Čia yra ir daugiau upių bei ežerėlių, kalnais vadinamų kalvų, pavyzdžiui, Švedų kalnas, Raganų kalnas, ant kurio vietos gyventojai švenčia Jonines, tarp jų ir piliakalnis, vadinamas Alkos kalnu, didžiausias riedulys Lietuvoje (13,5 m. ilgio, 7,5 m pločio ir 3,6 m. aukščio). Kalvos ir ežerėliai formuoja puikų kraštovaizdį, kurio dalis patenka į Žemaitijos nacionalinį parką.

     Piliakalnis ir archeologiniai radiniai rodo, kad čia žmonių gyventa iš seno, 1588 m. minimas Barstyčių kaimas, XVII a. pirmoje pusėje – dvaras, iki XVIII a. antrosios pusės priklausęs Pašiaušės jėzuitų kolegijai. Panaikinus Jėzuitų ordiną, 1755 m. dvaras atiteko Jagminams. Vienas iš jų, Tverų tijūnas Tadas Jagminas, 1788 m. kelių sankryžoje pastatė pirmąją Šventųjų apaštalų Simono ir Judo Tado bažnytėlę bei smuklę. Šalia pradėjo augti miestelis, iki XIX a. pradžios vadintas Jagminpoliu (Jagmino miesteliu). XIX a. bažnyčia kelis kartus remontuota, o 1906 m. pastatyta nauja, po poros metų įsteigta parapija. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais miestelis priklausė Sedos valsčiui. 1947–1950 m. Barstyčiai buvo valsčiaus, po to – apylinkės, nuo 1995 m. yra seniūnijos centras.

     Svarstant Barstyčių herbo galimus motyvus, vietos atstovai, tarp jų ir dailininkas Antanas Jankauskas, pateikė kelis motyvus: kryžkelėje vežimą su iš jo byrančiais šiaudais, nes, pagal vietos tradiciją, iš to kilęs miestelio pavadinimas. Kitame eskize vaizduotas Barstyčių akmuo, nešamas milžino, turinčio rodyti žemaičių tvirtybę. Dar viename variante siūlyta vaizduoti fantastinę dvigalvę žuvį. Ji simbolizuotų minėtus Laumių ir Barstyčių ežerus, kurie kadaise, pasak vietos gyventojų, buvo vienas ežeras ir tik vėliau tapo išskirtas į dvi dalis. Po pirmojo svarstymo dailininkui siūlyta vystyti kryžkelės ir fantastinės žuvies motyvus. Vėliau, po ilgų diskusijų, nutarta Barstyčių herbe vaizduoti dvigalvę žuvį, juolab, kad apylinkių vietovardžiuose, tautosakoje kaip niekur gausu legendinių personažų: velnių, raganų, laumių ir kitų fantastinių būtybių. Skydo laukui parinkta sidabrinė, arba balta spalva. Ji heraldikoje reiškia vandenį ir kartu yra senųjų žemaičių karinių vėliavų spalva. Fantastinė žuvis nuspalvinta raudonai. Tai gyvybės, meilės kraštui, pralieto kraujo kovose už laisvę spalva. O kovos čia vyko ne tik viduramžiais, bet ir naujausiais laikais: po Antrojo pasaulinio karo vietos apylinkėse prieš sovietinį režimą kovojo Alkos rinktinės partizanai.

     Barstyčių herbo etaloną sukūrė vietos dailininkas Antanas Jankauskas. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2011 m. birželio 9 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 6K–9 (425)).

     Svarbesnė literatūra: B. Kviklys, Mūsų Lietuva, t. 4, 2-oji fotogr. laida, Vilnius, 1992; E. Rimša, Heraldika. Iš praeities į dabartį, 2-oji papildyta laida, Vilnius, 2004; J. Vyšniauskas, Barstyčių seniūnija, Skuodo žemė, Vilnius, b.m., p. 12–13; Lietuvių pavardžių žodynas, t. 1: A–B, Vilnius, 2008.

     Herbo aprašymas: Sidabriniame lauke raudona fantastinė dvigalvė žuvis, kurios siluetas primena į priešingą pusę atsuktą S raidę.

     Komisijos pirmininkas Edmundas Rimša

     Istoriniai duomenys: Aleksandrija – Skuodo rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs prie Skuodo–Mažeikių kelio, netoli Latvijos sienos. Iš pradžių kaimas vadintas Truikinais (Trokiny). Čia 1778 m. kunigaikštis Pranciškus Sapiega pastatė koplyčią. Jai 1797 m. dovanotas valakas žemės, o kaimas pavadintas Aleksandrijos vardu (žemaičiai vadino Aleksandrava). Tiesa senasis Truikinų vardas neišnyko ir net po Pirmojo pasaulinio karo šalia Aleksandrijos buvo vartojamas. Be to, Aleksandrijos pakraštyje iki mūsų dienų išliko Truikinų kaimas. Pagal istorinę tradiciją, Trukinai Aleksandrija pervardinti buvusio Žemaičių vyskupo Aleksandro Sapiegos garbei, nes atseit jis pirmasis apie 1660–1667 m. pastatęs medinę koplyčią. Kitas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius 1862 m. leido statyti naują mūrinę bažnyčią, bet jos statybos po 1863 m. sukilimo buvo uždraustos. Vis dėlto vietos gyventojams pavyko iš Rusijos valdžios išsirūpinti leidimą ir Aleksandrijos Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia 1865 m. buvo baigta statyti. Parapijos teises įgijo XX a. pradžioje. Nedidelis bažnytkaimis XIX a. buvo valsčiaus, sovietmečiu, nuo 1950 m., – apylinkės centru. Atkūrus nepriklausomybę Aleksandrija 1995 m. tapo seniūnijos centru. Seniūnijos teritorijoje 2009 m. įsteigtos trys Aleksandrijos, Apuolės ir Gėsalų seniūnaitijos.

     Svarstant galimus Aleksandrijos herbo motyvus, vietos atstovai pasakė, kad iš pradžių galvota apie garsiąją Apuolę, bet ji toliau nuo seniūnijos centro. Bažnytkaimyje yra garsi daug kur reklamuojama Šmitos versmė (šaltinėlis), bet bene labiausiai verta dėmesio senų liepų alėja, ypač brangi vyresniesiems Aleksandrijos gyventojams. Į Komisiją atsivežtame herbo piešinyje taip pat vaizduota liepų alėja ir Šmitos versmė. Aptarus visus variantus, nutarta Aleksandrijos herbe pavaizduoti dvi viena į kitą palinkusias žalias liepas taip, kad jos primintų liepų alėjos pradžią ir sudarytų A raidę. Ji rodytų Aleksandriją ir galėtų būti priskirta gerai žinomų „kalbančiųjų" simbolių grupei. Skydo lauką nuspalvinti sidabru, kuris heraldikoje reiškia vandenį; Aleksandrijos atveju gali asocijuotis su minėtuoju Šmitos šaltinėliu. Be to, dvi viena į kitą palinkusios liepos primena arką, arba vartus, kurie Lietuvoje iš seno buvo statomi garbingų svečių sutikimui. Prisiminus, kad Aleksandrija yra pasienyje su Latvija, vartų reikšmė įgauna dar platesnį skambesį, nes jie yra tarsi durys į mūsų kraštą, kad čia garbingų svečių laukiama iš visur. Kita vertus, liepa, kaip Gyvybės medis, iš seno garbintas mūsų protėvių. Ji stebino žmogų savo grožiu, gydomųjų savybių turinčiais žiedais. Liepa laikyta likimą lemiančios deivės Laimos buveine, sieta su moterų gimine ir apskritai moteriškumu. Dar iki garsiųjų liepų alėjų parkuose, liepos Lietuvoje sodintos aplink sodybas, šaltinius, kaimus ir dėl to ėmė simbolizuoti bendrijos centrą. Taigi liepa yra grožio, gyvybės, moteriškumo ir bendruomeniškumo simbolis.

     Aleksandrijos herbo etaloną sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2011 m. vasario 24 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 6K–3 (419)).

Svarbesnė literatūra: B. Kviklys, Mūsų Lietuva. Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai, t. 4, Boston, 1968 (2-oji fotografuotinė laida, Vilnius, 1992); E. Rimša, Heraldika. Iš praeities į dabartį, 2-oji papildyta laida, Vilnius, 2004; Simbolinių reikšmių žodynas, sud. L. Lapinskienė, Panevėžys, 2007.

     Herbo aprašymas: Sidabriniame lauke iš žalios skydo papėdės išauga dvi viena į kitą viršūnėmis ir šakomis palinkusios žalios liepos, suformuodamos A raidę.

     Komisijos pirmininkas Edmundas Rimša.

     Apuolė - pati pirmoji Lietuvos vietovė paminėta pasaulio metraščiuose (IX a.). Rimberto kronikoje „Šv. Auscharijaus gyvenimas" minima, jog Apuolės gyventojai atrėmė danų antpuolį. 853 m. Švedijos karalius Olafas su didelėmis pajėgomis puolė Apuolę. Po 8 dienų kautynių Apuolės gyventojai pasidavė ir pripažino Švedijos valdžią. Rimberto teigimu, Apuolės gynėjai švedams sumokėjo didžiulę išpirką: atidavė ne tik anksčiau iš danų paimtus ginklus bei auksą, bet dar pridėjo po pusę svaro sidabro už kiekvieną pilyje buvusį žmogų. Pasak Rimberto kronikos, pilyje tuo metu buvo 15 000 gynėjų. Siekiant paminėti Rimberto kronikoje užfiksuotus įvykius bei pagerbti kuršių protėvius, nuo 2003 metų rengiamas senųjų amatų, archajinės muzikos bei karybos festivalis Apuolė. Kiekvienais metais rugpjūčio antrąjį savaitgalį Skuodo raj. Aleksandrijos sen., Apuolės km., Luobos ir Brukio upelio santakoje esančiame Apuolės piliakalnyje įsikurs senųjų amatų miestelis, karių stovykla, piliakalnio prieigose prekybininkų mugė bei lankytojų palapinės. Amatus bei karybą demonstruos, senąsias dainas dainuos bei šokti mokins dalyviai iš viso Pabaltijo bei tolimesnių kampelių.

             Skuodo rajono VšĮ Mosėdžio kultūros centro folkloro ansamblis buvo nominuotas geriausiu 2011 metų kaimo folkloriniu ansambliu. 2012 metų kovo 22 dieną svečių namuose „Kaštonas“ svečiai iš Lietuvos liaudies kultūros centro ansambliui ir jo vadovei Vitai Pajarskienei įteikė Aukso paukštę.

        1988 m., siekiant atgaivinti daugelio primirštas tradicines žemaičių krašto dainas, žaidimus, patalkio ir kitas tradicijas, Mosėdyje, garsėjančiame gydytojo Vaclovo Into įkurtu Respublikiniu unikalių akmenų muziejumi, surengta pirmoji patalkio šventė. Ta proga Elžbieta Juzumienė ir Zuzana Šakinienė subūrė Mosėdžio folkloro ansamblį, kuriam vadovauja Vita Pajarskienė. Kolektyvo repertuarą sudaro žemaičių krašto folkloras, pačių ansambliečių dar vaikystėje dainuotos, iš tėvų, senelių išmoktos dainos, rateliai, žaidimai. Ansamblyje muzikuojama armonika, smuiku ir būgnu. Per dvidešimt ketverius gyvavimo metus kolektyvas surinko daugiau nei 500 dainų, parengė įvairaus pobūdžio programų: kalendorinių švenčių, darbo, vaišių ir kt. Pastaraisiais metais paruošė šias koncertinės programas: „Javų kūlimo pabaigtuvės", „Valgykit, svetele, pasistiprinkit", „Oi, tu, rugieli", „Velykų Bobutė", „Gaspadinė ant Sekminių", „Onkstėj rytą".

          1989 m. apie Mosėdžio ansamblį LTV sukūrė filmą „Žmonės iš Mosėdžio", kolektyvo atliekamas dainas įrašė Lietuvos radijas. Dvidešimties metų jubiliejaus proga išleistas lankstinukas.

          Kolektyvas aktyviai koncertuoja įvairiuose Lietuvos miestuose, dalyvauja dainų švenčių Folkloro dienos programose (1990, 1994, 1998, 2003, 2007), tarptautiniuose folkloro festivaliuose „Baltica" Vilniuje (1993, 1996, 1999, 2003, 2008, 2011), „Ir pajauga žali lėipa" Telšiuose (1995, 1997), „Parbėg laivelis" Klaipėdoje (1998), „Ant vandens" Jurbarke (2005), gyvųjų amatų ir folkloro šventėse „Bieg opelė vingurdama" Mosėdyje (kasmet nuo 1997 m.) ir kt., savo krašto liaudies dainas garsina Latvijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje.

 

          Viešosios įstaigos Skuodo kultūros centro Žemaičių teatras 2009 metais buvo nominuotas kategorijoje „Geriausias suaugusiųjų mėgėjų teatras ir vadovas“. Aukso paukštę iškilmingai įteikė Lietuvos liaudies kultūros centro atstovai 2010 metų kovo 6 dieną Skuodo kultūros centre renginio metu.

          Teatrą 1995 m. įkūrė režisierius ir pats kuriantis pjeses savo spektakliams Edmundas Untulis. Vaidina moksleiviai, jaunimas kartu su vidutinio ir brandaus amžiaus suaugusiaisiais – pedagogais, savivaldybės darbuotojais, tarnautojais.

          Pastatytas 21 spektaklis. 1999 m. respublikinėje mėgėjų teatrų apžiūroje ATSPINDŽIAI už E. Untulio tragikomediją „Kurmis ant didelio kelio" pelnytas laureato vardas, 2006, 2008, 2009 m. už spektaklius – S. Cveigo „Paklydusi kanarėlė", E. Untulio „Sunkūs žodžiai" ir „Keista liga"– diplomai. 2007 m. aktorė Gražina Ronkaitienė, vaidinusi komiškoje dramoje „Paklydusi kanarėlė", buvo pristatyta nominacijai geriausias pagrindinis moters vaidmuo. 2009 m. aktorė Rasa Bernotienė E. Untulio komedijoje „Sunkūs žodžiai" už geriausią antraeilį moters vaidmenį Lietuvos mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras" pelnė laureatės vardą.

          Jau dešimtmetį kasmet Skuodo kultūros centre organizuojami mėgėjų teatrų sambūriai „Vaidinam tėvų kalba".Čia spektaklius yra rodę Kretingos, Kelmės, Salantų, Latvijos Durbės miesto, Šakių, Mažeikių, Palangos mėgėjai, kiti kolektyvai. ŽEMAIČIŲ TEATRAS ir pats dalyvauja kitų kolektyvų festivaliuose. Be teatro neapsieina nė vienas didesnis miesto ar rajono renginys. Nuolat dalyvaujama tradicinėse Užgavėnėse, Juokų dienos pokštuose, „Skouda boužės juomarkė", senųjų metų palydose. Teatro vadovas 2007 m. vykdė projektą "Per teatrą – į savo prigimtinių šaknų pažinimą", o po metų – „Teatras – etninės kultūros išsaugojimo garantija".

          Edmundas UNTULIS (g. 1959 m. Mažeikių r.) 1981 m. baigė Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Teatro meno fakultetą ir įgijo režisieriaus specialybę.

          Scenoje svarbiausia yra nemeluoti nei sau, ne žiūrovams. Todėl jei nuo prigimimo kalbi žemaitiškai ir gyveni Žemaitijoje, tai ir scenoje, atkurdamas gyvenimą bei savo jausmus – nuo džiaugsmo iki neapykantos, nuo šventumo iki tamsos gelmių, – irgi turi perteikti savo gimtąja tarme. Tada įvyksta dramaturgo, režisieriaus, aktorių ir žiūrovų tikras be štampų bendravimas, kuris uždega širdis ir juokiantis, ir verkiant ir abejojant, ir tikint. Šito principo ir laikosi skuodiškis ŽEMAIČIŲ TEATRAS. Kolektyvo tikslas – savu pavyzdžiu užkrėsti ir kitus Žemaitijos mėgėjų teatrus.

          Credo: Teatras prasideda ne nuo rūbinės, o nuo širdies.

           2009 metais viešosios įstaigos Skuodo kultūros centro moterų duetas – Kristina Petrauskienė ir Rasa Nikartienė buvo nominuotos Aukso paukštei geriausių kamerinių ansamblių kategorijoje. 2010 metais kovo 6 dieną Skuodo kultūros centre Lietuvos liaudies kultūros centro atstovai iškilmingai įteikė kolektyvui šį garbingą apdovanojimą. 

          Duetas susikūrė 2000 m. Skuodo kultūros centro direktoriaus Vidmanto Valinskio iniciatyva. Jis paragino dvi Klaipėdos St. Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos dainavimo skyrių baigusias moteris pabandyti dainuoti kartu. Bandymas buvo sėkmingas. Nuo pat įsikūrimo duetas aktyviai koncertuoja Skuodo kultūros centro organizuojamuose renginiuose, valstybinių švenčių progomis, gieda bažnyčiose. Yra dalyvavęs sakralinės muzikos festivalyje Nicoje (Latvijos Respublika), koncertavo Kretingalės evangelikų liuteronų bažnyčioje.

          Dueto dalyvės dainuoja ir kaip solistės, taip pat solo su mišriu choru „Apuolė" (vad. K. Rimienė), jaunių „Apuoliukas" (vad. R. Nikartienė), kultūros centro liaudiška kapela „Bartuva" (vad. S. Mineikis), Daukšių moterų vokaliniu ansambliu „Svaja" (vad. K. Petrauskienė) ir kt.

          2007 m. rajono vokalinių ansamblių apžiūroje laimėta I vieta, o konkurse „Šilų aidai" Šilalėje tarp miestų ir rajonų centrų mažųjų ansamblių pelnė III vietą.

          Repertuare – harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, duetai iš įvairių operų, sakralinės muzikos kūriniai, rusų romansai ir kt.

          Duetas neturi vadovo – dirbama pasitariant tarpusavy. Ir, žinoma, visuomeniniais pagrindais.

          Credo: Siek neįmanomo, pasieksi maksimumą.

          Skuodo meno mokyklos kanklių ansamblis gyvuoja nuo 1997 metų, yra tarptautinių, respublikinių konkursų laureatas ir diplomantas. Už kultūros puoselėjimą ansamblis pelnė LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto padėką.

          Pirmieji pasisekę koncertai savoje mokykloje ir mieste suteikė vilčių, jėgų naujiems projektams. Per dešimt metų ženkliai išaugo pats kolektyvas - per metus surengiama per 30 koncertų, o repertuaras prasiplėtė nuo liaudies dainų iki klasikos ir pramoginės muzikos. Ansamblis dalyvavo mokyklos projektuose „Pavasario diena Europoje - 2003“, „Pamilau kankles kaip savo kraštą“, rajoniniuose moksleivių saviraiškos festivaliuose „Dainuokim ir grokim kartu“, „Žemaitiškos pasakos iliustracija“, kankliavo bažnyčioje.

          Talentingos kanklių pedagogės, ansamblio vadovės dėka kanklininkės meninį lygį kelia dalyvaudamos įvairiuose tautinės muzikos ansamblių festivaliuose: Mažeikiuose, Ylakiuose, kasmetiniuose Žemaitijos krašto muzikos ir meno renginiuose, Ainių sutartinėje. Laureato vardą pelnė Klaipėdos krašto K. Biliūno tautinių muzikos instrumenų konkurse (2004, 2006), I tarptautinio Prano Stepulio konkurse Šiauliai - 2004, taip pat Klaipėdos J. Kačinsko tarptautiniame instrumentinių ansamblių konkurse 2005 m. ir kt. Skuodo kanklininkės - Pasaulio lietuvių dainų švenčių dalyvės (1997, 1998, 2003, 2007). 2005 m. rajono gyventojai Skuodo meno mokyklos kanklių ansamblį išrinko metų kolektyvu.

          Seva Kazankovienė - žinoma kanklių pedagogė - 1991 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (prof. L. Naikelienės klasė). Nuo 1996 m. dirba Skuodo meno mokykloje, vadovauja liaudies instrumentų metodinei grupei. Ypač reikšminga pedagogės metodinė veikla: jos ugdytinės - respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatės, mažosios kanklininkės 2003 ir 2006 m. tapo Karalienės Mortos premijos laureatėmis, net septynios jos ugdytinės pasirinko profesionalių kanklininkių kelią. S. Kazankovienė yra Žemaitijos ir Klaipėdos krašto tautinės muzikos ansamblių ir orkestrų festivalio „Pamilau kankles kaip savo kraštą“ (2005) organizatorė ir režisierė, Skuodo kultūros centro folkloro ansamblio „Vereta“ dalyvė ir instrumentinės grupės vadovė, meno mokyklos mokytojų kolektyvo „Folk bitės“ dalyvė, kuris įrašė CD „Vai, dievuliau, sergu“.

          Credo: Susikurk savo svajonę. Paimk iš gyvenimo geriausia, ką jis duoda.

          Kūrybos tikslas: Pažinti tautos etninę kultūrą, išsaugoti ir ją gerbti.