Žemaitiškai Abelis Abiecē  Ablios  Abongas Abraks Abrėns Abrozdielis Abrūsos Adīna Agiera Agnasielis Akuliuorē Akruots  Akšėn šėn Aktainis  Alasos  Alembėks Alkierios Alūžna Alūžninks Alvelė Ambuona Ana Andeliuotė Anėi Aparalė Apėntās Apieravuotė Aniuols Āplamis Apmuonītė Aprumbs Apsėvuoktė Apsūgas Apveiza Ārda Arda Arielka Armuota Asaba Asla Ašuoklē Atgrobnagis Atlakintė Atsėvuožītė Atvarslā Avėpėza

Lietuviškai Durnius Tapetai Oblius Pabaigtuvės Riekė Sviesto indas Paveikslėlis, nuotrauka Rankšluostis Valanda Ajerai Medaljonas Akiniai Laivas didelis/geležinis Ateik čia Sėtuvė Triukšmas Skardinis indas Salionas (Gerasis kambarys) Išmalda Ubagas, elgeta Aliuminis puodukas Sakykla bažnyčioje Ji Prekiati Jie Virvagalis Vėl Padovanoti, atiduoti Angelas Ištižėlis Apgauti Kelnių, sijono liemuo Apsivalyti Replės Angelas sargas Barnis Jaujoje priemonė džiovinimui Degtinė Patranka Veidas, asmuo Grindys Serbentai Nerangus Greit atnešti Išdrįsti Vadelės Žioplys, kvailys

     Istoriniai duomenys: Šačių miestelis, Skuodo r. Šačių seniūnijos centras, įsikūręs prie Šatos upelio, nuo kurio, kalbininkų teigimu, kilo miestelio pavadinimas. Dabar ši hidroniminė miestelio pavadinimo kilmė iš dalies prarado savo aktualumą, nes tenykščiams Šatės visų pirma asocijuojasi su jose esančiu Ryklės kalnu.

     XVI a. miestelis žinomas kaip kaimas. Manoma, kad Šatės buvo viena iš didžiojo kunigaikščio valdų. 1771 m. Aleksandras Sapiega, vietoje XVII a. pabaigoje Šatėse buvusios medinės bažnytėlės, o gal tik koplyčios, kuri veikė kaip filija, pastatė naują, tačiau irgi medinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Ilgainiui ji sunyko. Didelėmis parapijiečių pastangomis, daugiau kaip po šimto metų bažnyčia atstatyta jau mūrinė, kurios raudonos plytos išdegtos iš vietinio Pagramantės kaimo molio. Bažnyčia konsekruota 1892 m. Nuo seno Šates garsina Šv. Jono atlaidai, į kuriuos suvažiuoja žmonės ir iš kitų parapijų.

Svarstant galimus Šačių herbo simbolius, ypač atsižvelgta į miestelyje gyvuojančią etnokultūrinę tradiciją. Būtent kalnas yra vietos žmonių traukos centras, pasivaikščiojimų, susitikimų ir netgi šventa vieta, apipinta legendomis. Pasakojama, kad Šatėse esantis kalnas prarijęs bažnyčią, o jei dvyliktą valandą prie jo ausį pridėsi – išgirsi varpą skambant. Dėl to nuspręsta herbe vaizduoti heraldinę figūrą žalią trikalnį. Senovės lietuvių padavimuose minimuose piliakalniuose nugrimzdusių miestų, dvarų ir bažnyčių motyvas itin dažnas. Kalnai apdainuoti ne vienoje lietuvių liaudies dainoje. Tai ypač populiarus motyvas tiek dainuojamojoje, tiek pasakojamojoje lietuvių tautosakoje. Platesniame pasauliniame kontekste kalnas laikomas dievybės artumo simboliu.

     Lietuvos heraldikos komisijos posėdžių metu kaip galimi simboliai Šačių herbe dar buvo paminėti: varpas, pakalnutės ir kryžius. Nuspręsta atsisakyti pirmojo ir vietoje jo naudoti pakalnučių simbolį dėl jų žiedelių formos, primenančios varpelius, ir jų reikšmės lietuvių pasakojamojoje tautosakoje. Paprastai pakalnutė vadinama angelo skambučiais arba varpeliais. Seniau tikėta, kad išgirdus ausyje skambinant, reikėdavo melstis už dūšią, nes aniolas, skambindamas varpeliu, už ją su velniu varžosi. Su šiuo simboliu susijęs ir kasmetinis Šačių miestelio gyventojų įprotis, t.y. kiekvieną pavasarį eiti skinti pakalnučių ant minėto Ryklės kalno, gausiai apaugusio šiomis gėlėmis. Trečiasis simbolis, papildantis Šačių herbo reikšmę, yra žalias kryžius, kuris tarsi išauga iš ant trikalnio žydinčių pakalnučių. Jis yra aliuzija į Šv. Joną Krikštytoją ir simbolizuoja miestelio gyventojų susitelkimą. Be to, kryžius ant kalno viršūnės – tai arti esančio Dievo simbolis. Šią reikšmę sustiprina skydo auksinė spalva, simbolizuojanti kilnumą ir dorumą.

     Šačių herbo etaloną sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2011 m. balandžio 14 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 6K–6 (422)).

    Svarbesnė literatūra: B. Jasiūnaitė, ,,Velnio kėdė" (mitologinių personažų aplinka frazeologijoje: namai, sodyba, bažnyčia), Baltistica, t. XLII(1), Vilnius, 2007; B. Kerbelytė, Kai milžinai gyveno. Padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis, Vilnius, 1969; B. Kviklys, Mūsų Lietuva. Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai, t. 2, Boston, 1968 (2-oji fotografuotinė laida, Vilnius, 1992); H. Biedermann, Naujasis simbolių žodynas, Vilnius, 2002; J. Vyšniauskas, Skuodo žemė, Vilnius, 1999.

     Herbo aprašymas: Auksiniame lauke ant žalio trikalnio skydo papėdėje dvi tokios pat spalvos suaugusios pakalnutės su sidabriniais žiedeliais, tarp kurių – žalias kryžius.

     Skuodo miestelis nuo 1567 m. Priklausė Chodkevičiams, XVII a. 3ame dešimtmetyje per vedybas atiteko Sapiegoms, kurių žinioje išbuvo iki 1831 m. Jau pirmasis Skuodo savininkas, Žemaitijos seniūnas Jonas Chodkevičius Skuodui 1572 m. gegužės 17 d. suteikė Kulmo teises ir jį pavadino Johanesbergu (Jono pilimi). Kadangi vienas naujasis vardas neprigijo, miestelis dažniausiai vadintas abiem vardais – Johanesburgu arba Skuodu. 1645 m. vasario 18 d. Lietuvos rūmų maršalo Kazimiero Leono Sapiegos rūpesčiu valdovas Vladislovas Vaza suteikė Skuodui Magdeburgo teises. Tuomet pirmą kartą buvo paminėtas miesto antspaudo simbolis – „vartuose nukirtsa šv. Jono Krikštytojo galva". Jis neabejotinai atsirado 1572 m. ir turėjo gilią prasmę. Šv. Jonas Krikštytojas buvo Jono Chodkevičiaus ir kartu Johanesburgu perkrikštyto Skuodo globėjas. Jo šventė – birželio 24 d., o rugpjūčio 29 minima kaip šv. Jono Krikštytojo nukankinimo (galvos nukirtimo) diena. Vartai su bokštais sietini su antąja miesto pavadinimo dalimi – berg, kuri tuomet reiškė pilį, įtvirtintą gyvenvietę. Skuode J. Chodkevičius iš tikrųjų buvo sumanęs pastatyti pilį, bet sumanymas dėl neaiškių priežasčių liko neįgyvendintas. Taigi naująjį miesto vardą – Johanesbergas įprasmina herbe vaizduojami pilies vartai ir šv. Jono Krikštytojo galva. Tai seniausias „kalbantis" miesto herbas Lietuvoje, naudotas iki XIX a. Pirmą kartą Skuodo herbas atkurtas 1970 m. Tačiau tuomet pasinaudojus klaidingu M. Gumowskio piešiniu, virš vartų buvo pavaizduotos trys karūnos, pakeistos spalvos, neliko vartuose ir šv. Jono Krikštytojo galvos. Netrukus herbas panaikintas. Skuodo privilegijos dingo per Antrąjį pasaulinį karą. Išsiaiškinti heraldikos dalykus padėjo privilegijų nuorašai, miesto antspaudai, taip pat labai vertingi Mykolo Brenšteino pastebėjimai dėl herbo spalvų. Iš naujo atkurtą Skuodo meisto istorinį herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1992 m. Gegužės 6 d.

 

 

 

     Istoriniai duomenys: Notėnų miestelis, Skuodo r. Notėnų seniūnijos centras, įsikūręs prie Notės upelio, nuo kurio kilo miestelio pavadinimas.

Manoma, kad Notėnai istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1253 m. Pietų Kuršo dalybų aktuose. Juose paminėta vietovė, priklausiusi Ceklio žemei, įvardinta kaip Nateye. Dauguma tyrinėtojų šią vietovę sieja su Notėnais, tačiau tai, kad šiame miestelyje ir palei visą Notės upelį nėra piliakalnių kai kuriems tyrinėtojams duoda akstiną suabejoti šių dviejų vietovių tapatumu. 1511 m. Žygimanto Senojo rašte, kuriuo Žemaičių seniūnui patvirtinti ankstesnių valdovų duoti kaimai, Notėnai minimas kaip kaimelis, kuris su kitais turtais priklausė Žemaičių seniūnui. Iš Žemaitijos vyskupo Motiejaus Valančiaus laiško matyti, kad medinė bažnyčia Notėnuose pastatyta 1789 m. Ji buvo Gintališkės parapijos filija. Dėka kunigo M. Šaikūno ir parapijiečių, nauja medinė Šv. Kotrynos vardo bažnyčia pastatyta 1906–1909 m. Šią bažnyčią puošia originalūs šventoriaus vartai, tapę ir viso miestelio simboliu. Iki Antrojo pasaulinio karo šių vartų abejose pusėse esančiose nišose buvo skulptūros, kurios per karą dingo. Restauruojant nuniokotus vartus, nuspręsta visas vartuose esančias nišas užpildyti stiklu ir už jų įstatytais religinės tematikos paveikslais.

     Spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904 m.) notėniškiai gaudavo nemažai lietuviškų knygų, ypač maldaknygių, ir puikiai jas mokėjo slėpti. Per kratas rusų pastangos gyventojų namuose rasti draudžiamos literatūros būdavo bergždžios. Tarpukariu miestelyje buvo mokykla, kuriai pastatytas naujas pastatas. Prie užtvenkto Notės upelio veikė malūnas. Po Antrojo pasaulinio karo Notėnų apylinkėse kovojo partizanų būriai.

     Svarstant galimus Notėnų herbo motyvus, būtent Šv. Kotrynos bažnyčios šventoriaus vartai buvo pasirinkti kaip pagrindinis simbolis. Raudoni vartai – ne tik tiesioginė nuoroda į Notėnų miestelį ir jame esantį vieną puošniausių architektūros elementų. Jie simbolizuoja notėniškių religingumą, už šių vartų esančią bažnyčią – dvasinės stiprybės šaltinį, o vartų raudona spalva reiškia meilę tautinėms ir moralinėms vertybėms ir narsą jas ginant.

     Šventoriaus vartai glaudžiai siejasi su kitais simboliais – trimis auksiniais obuoliais, kuriuos nuspręsta vaizduoti miestelio herbo juodoje skydo papėdėje. Obuolys – vaisius, žinomas jau nuo neolito laikų. Istorinių epochų bėgyje jam suteiktos įvairios (kartais ir prieštaringos) reikšmės: vaisingumo, taikos, nesantaikos, žinių, pažangos ir kt. Šventajame Rašte aprašomas Adomo sugundymas obuoliu nuo Pažinimo medžio – vienas žinomiausių obuolio simbolikos kontekstų. Aukso spalva heraldikoje reiškia dorumą, o juoda – išmintį. Notėnai garsėja pirmą sekmadienį po Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Žolinių) švenčiamais Obuoliniais atlaidais. Jų pavadinimas asocijuojasi su rugpjūčio 19 d. stačiatikių švenčiama religine švente, vadinama Яблочный Спас, kuri laikoma ir tradicine derliaus švente. Jos religinių apeigų pabaigoje šventinami obuoliai ir kiti vaisiai. Nors šių dviejų katalikų ir stačiatikių švenčių religinis turinys skiriasi, bet ypatingos reikšmės suteikimas žemės vaisiams yra jas vienijantis veiksnys. Notėniškiai į Obuolinius atlaidus renkasi irgi būtent tada, kai uždera pirmasis obuolių derlius.

     Sidabrinė skydo spalva atspindi Notėnų lokalizaciją prie Notės upelio tuo simboliškai pažymint ir miestelio vardo hidroniminę kilmę bei gyventojų verslus, susijusius su upeliu.

Notėnų herbo etaloną sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2011 m. gegužės 19 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 6K–8 (424)).

Svarbesnė literatūra: B. Kviklys, Mūsų Lietuva. Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai, t. 2, Boston, 1968 (2-oji fotografuotinė laida, Vilnius, 1992); H. Biedermann, Naujasis simbolių žodynas, Vilnius, 2002; J. Truikys. Kultūros diena Notėnuose ir Šatėse, Žemaičių žemė, nr. 3, Vilnius, 2007, p. 56; J. Vyšniauskas, Skuodo žemė, Vilnius, 1999; T. Baranauskas, G. Zabiela. Ceklis 1253 metais: istorinė – archeologinė analizė, Žemaičių istorijos virsmas iš 750 metų perspektyvos, Vilnius, 2004.

     Herbo aprašymas: Sidabriniame lauke raudoni vartai. Juodoje skydo papėdėje trys auksiniai obuoliai.

     Istoriniai duomenys. Mosėdis (Skuodo raj.) įsikūręs apie 10 km. į šiaurę nuo Salantų. Per miestelį teka upė Bartuva. Nuo 19 a. Antros pusės iki 1950 m.- valsčiaus centras.

     Istoriniuose šaltiniuose veitovė paminėta 1253 m. iki 15 a. Mosėdžio apylinkės buvo retai apgyvendintos. Plečiantis kolonizacijai, miškingose šiaurės žemaitijos Vietovėse kūrėsi kaimai, daugėjo gyventojų. 1551 m. Žemaičių vyskupas V. Viežbickis Mosėdyje pastatė pirmąją bažnyčią, kuriai žemes užrašė K. Bilevičius. Mosėdžio dvaras įkurtas 16 a. ir miestelis besikuriantis prie jo buvo Žemaičių vyskupo jurisdikcijoje. Per švedų antplūdį 1659 – 1660 m. Mosėdis ir jo apylinkės buvo nusiaubtos, išžudyta nemaža gyventojų. 1703 m. balandžio 25 d. vyskupo J.J. Krišpino – Kiršenšteino rūpesčiu miesteliui buvo suteikta ketvirtadienio turgaus privilegija. Vyskupas J. Lopacinskis 1769 m. kovo 22 d. be jau veikiančio ketvirtadienio turgaus išsirūpino ir 3-jų prekymečių į metus privilegiją. Miestelis sparčiai plėtėsi. 1780 m. pradėta statyti nauja bažnyčia. Mūrinės šv. Mykolo Arkangelo maldos namų statyba buvo baigta 1783 m. Prie bažnyčios veikė altarija. 1841 m. Mosėdyje gyveno 4 kunigai, bažnyčiai priklausė 22 valakai žemės, miestelyje buvo 709 gyventojai, o parapijai priklausė 5 027 tikintieji.

     1831 m. nacionaliniame išsivaduojamame sukilime aktyviai dalyvavo apylinkių dvarininkai ir vyskupo valstiečiai. Nuslopinus sukilimą, rusai dvarą nacionalizavo. Po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo buvo uždrausta lietuvių kalba, surusinta mokykla. 1895 – 1898 m. Mosėdžio bažnyčioje vikaru pradėjo dirbti kunigas rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas. Mokykloje jis dėstė tikybą. Lietuvybę ugdė ir knygnešiai, slapta gabenę draudžiamą lietuvišką literatūrą. Gyvendamas Mosėdyje J. Tumas – Vaižgantas įsteigė ir slapta redagavo „ Tėvynės sargą", įkūrė Blaivybės draugijos skyrių. Jo lietuvybės išsaugijimo idėjas toliau tęsė atkeltas į bažnyčią kunigas rašytojas Kazimieras Pakalniškis – Dėdė Atanazas. 1908 m. balandžio 15 d. buvo suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras. 1909 m. Mosėdyje buvo bažnytinis choras, knygynėlis. 1928 m. Mosėdžio parapijai priklausė 6 611 tikinčiųjų.

     Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Mosėdis liko valsčiaus centru. Veikė valsčiaus savivaldybė, mokykla, paštas, kooperatyvas, elektrinė, keliolika parduotuvių, amato dirbtuvių ir kt.

     II – o pasaulinio karo metais naciai išžudė žydus, bolševikai deportavo nemaža mosėdiškių. Pokario metais apylinkėse vyko rezistencinės kovos. 1962 m. kilo didelis gaisras, kurio metu sudegė miestelio centras. Mosėdis po truputį atsistatė.

     Visoje Lietuvoje yra garsus Mosėdžio akmenų muziejus, kurį įkūrė gydytojas V. Intas daugiau, kaip 30 metų jis rinko akmenis, kurių gamta nepašykštėjo šioms apylinkėms. Pradžioje V. Intas akmenimis išpuošė savo sodybą, įrengė tarp akmenų tvenkinėlius su įvairia augmenija. Po to buvo pradėtas kurti akmenų muziejus prie Bartuvos upės. Ekspozicijoje po atviru dangumi galima pamatyti visas Lietuvoje aptinkamas uolienų atmainas. 1979 m. atidarytame muziejuje surinkta apie 5 000 įvairiausiu riedulių. Noras rinkti įvairiausius įdomius akmenis iš Mosėdžio paplito po visą Lietuvą.

Mosėdis istorinio herbo niekada neturėjo. Komisijoje svarstant naujo herbo idėjas kartu su vietos seniūnijos atstovais buvo nutarta pavaizduoti lokį nešantį akmenį. Tie patys simboliai naudojami ir akmenų muziejaus ženkle. Muziejus neprieštaravo, kad jie būtų pavaizduoti Mosėdžio herbe.

Lokys jau priešistoriniais laikais atliko svarbų vaidmenį kulto apeigose. Šiaurės tautų kultūrose lokys garbinamas, kaip jėgos, vyriškos drąsos simbolis. Kai kuriose šalyse lokys yra mėnulio ir prisikėlimo emblema, matyt, dėl savo žiemos miego.

     Simbolių kalboje akmuo dėl savo kietumo ir nekintamumo dažnai siejamas su amžina Dievo galia. Jais dažnai žymimos šventos vietos. Akmenys – antkapiniai paminklai reiškė mirusiojo apsaugą nuo priešiškų galių.

     Raudona skydo spalva heraldikoje reiškia drąsą, narsą ir meilę.

     Auksinė spalva simbolizuoja kilnumą, dorą ir protingumą.

     Dailininkas Saulius Bajorinas parengė Mosėdžio herbo etaloną. Jį Heraldikos komisija aprobavo 2002 m. liepos 11 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 271).

     Herbo aprašymas. Raudoname lauke vaizduojamas auksinis lokys priekinėse letenose nešantis juodą akmenį.

     Istoriniai duomenys: Lenkimų miestelis, Skuodo r. Lenkimų seniūnijos centras, įsikūręs prie Šventosios upės, kuria eina Lietuvos siena su Latvija. Miestelio pavadinimo etimologija nėra tiksliai žinoma. Kalbininkų teigimu, pavadinimas galėjęs kilti nuo asmenvardžio Lenkimas arba nuo bendrinio žodžio. Pastaroji kilmės versija ypač aktuali atsižvelgiant į vietovės geografinius ypatumus.

     Lenkimų dvaras ir kaimas istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI a. 1680 m. Lenkimuose pastatyta Romos katalikų koplyčia, o 1734 m. pastatyta medinė Šv. Onos bažnyčia. 1848 m. parapijiečių lėšomis pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Ypač svarų indėlį į šios bažnyčios puošybą įnešė netoli Lenkimų miestelio esančiame Kalvių kaime gimęs Simonas Daukantas, pirmasis rašęs Lietuvos istoriją lietuviškai ir tituluojamas Lietuvos istorijos tėvu. Jis nupirko Švč. Mergelės Marijos, Angelo apreiškimo ir Šv. Jurgio paveikslus, apmokėjo galinio altoriaus papuošalų sąskaitas. Bažnyčios šventoriuje palaidota geradario motina Kotryna Daukantienė. Tarpukario metais Lenkimuose buvo mokykla, paštas, knygynas su skaitykla. Lenkimų apylinkėse esančiame Večių kaime gimė mokslininkas, floristas, kunigas Jurgis Pabrėža – Tėvas Ambraziejus. Jis buvo pirmasis botanikas, rašęs lietuviškai (žemaitiškai), kūrė lietuvišką terminiją ir propagavo vaistinguosius augalus.

     Svarstant galimus Lenkimų herbo motyvus, Lenkimų bendruomenė Lietuvos heraldikos komisijai nusakė tris aspektus, reprezentuojančius miestelį, t.y. kultūrą, gamtą ir pasienį. Dėl to kalbėta apie keletą galimų herbo simbolių: pasienio stulpą, pelėdą, upelį ir kelią. Po diskusijų nuspręsta žaliame lauke vaizduoti auksinę pelėdą ir tokios pačios spalvos suapvalintu smaigaliu gegnę – kelią, nes toks simbolių ir spalvų parinkimas turėtų geriausiai reprezentuoti Lenkimų miestelį ir jo kultūrą. Pelėda laikoma tamsą perskrodžiančio mokslo simboliu. Jau nuo antikos laikų ji žinoma kaip graikų išminties deivės Atėnės Paladės paukštis. Šis simbolis atspindi Lenkimų apylinkėse gimusius garsius Lietuvos mokslo atstovus – Simoną Daukantą ir Jurgį Pabrėžą – Tėvą Ambraziejų, miestelyje gyvenančių žmonių pagarbą mokslui ir kultūrai. Skydo žalia spalva simbolizuoja Margininkų botaninį – zoologinį draustinį. Lenkimų apylinkės gali pasigirti gražia gamta ir didesniu nei kitose Skuodo vietovėse esančiu miškingumu. Minėtame draustinyje yra 1030 ha miškų, iš kurių 869 ha yra valstybinės reikšmės. Lenkimų girininkijoje esantys miškai priskirti II, t.y. specialios paskirties miškų grupei, kuri orientuota į ekosistemų apsaugą ir rekreaciją. Kitas herbo simbolis – suapvalintu smaigaliu gegnė – tiesiogiai siejasi su vietovės geografiniu ypatumu, nes Lenkimų senasis kelias ėjo lanku aplink mišką. Jei tikėsime viena iš vietovardžio kilmės versijų, šis simbolis atspindėtų ne tik minėtą geografinį ypatumą, bet ir būtų konkreti aliuzija į Lenkimų miestelio pavadinimą.

     Lenkimų herbo etaloną sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2011 m. gegužės 5 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 6K–7 (423)).

     Svarbesnė literatūra: B. Kviklys, Mūsų Lietuva. Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai, t. 2, Boston, 1968 (2-oji fotografuotinė laida, Vilnius, 1992); H. Biedermann, Naujasis simbolių žodynas, Vilnius, 2002; J. Vyšniauskas, Skuodo žemė, Vilnius, 1999.

     Herbo aprašymas: Žaliame lauke auksinė pelėda ir tokios pat spalvos suapvalintu smaigaliu gegnė skydo papėdėje.