Kapinynas  yra kairiajame Pragulbos upelio krante, 450 m į šiaurės rytus nuo kelio Telšiai – Skuodas. Senkapis apima 33x15 m dydžio plotą. Rytinis šlaitas prieina prie upelio ir yra aplinkiniais laukais. Rasta ginklų, sagčių, odinių diržų, žalvarinių žiedų, monetų.

  Apie 75 % senkapio teritorijos iš pietų pusės nukasta 3 m gyliu ir nuvežta. Pietrytinė senkapio dalis iškasinėta bulviarūsiais. Rytinė pusėje auga 2 eglės. Pasakojama, kad čia palaidoti švedai, kuriuos užpuolė ir išžudė žemaičiai.

  
  Rumšaičių kapinynas, vad. Švedkapiais (u.k. 3996) 1992-10-29 dieną suteiktas registrinio objekto statusas.

 Rumšaičių kapinyną, vad. Švedkapiais galima rasti pagal koordinates: 21.825, 56.186 (WGS).

Puokės kaimas garsėja Puokės alkakalniu – aukšiausiu apylinkėje „ Alkos“  kalnu.

Kalnas yra per 500 m nuo kelio Puokė – Dagiai ir per  1,5 km. į šaiurę nuo kelio Barstyčiai – Seda. Kalnas yra respublikinės reikšmės archeologijos paminklas, apie 40 – 50 m skersmens kalnagūbrio viršūnė, virš aplinkinių ariamų laukų iškilusi tik per kelis metrus. „ alkos kalno aikštelė buvusi apdėta akmenų tvora, greičiausiai tai kalne įrengtų  markapių liudininkė. Labai įdomi piltuvėlio formos duobė, apie kurią sukosi padavimai, jog čia esą nuskendusi bažnyčia. Čia daug yra daugiakamienių medžių.

Pasakojama, kad čia buvusi bažnyčia ir miestas. Dievas už nuodėmes nubaudęs žmones ir žemė prarijo miestą ir bažnyčią.

Tai pat sakoma, kad ant kalno senovėje buvo deginamos aukos, Lietuvos valdovų įsakymu buvo užgesinta amžinoji ugnis. Aukos buvo deginamos po senąja liepa. Alkos kalne įrengtos Puokės bajorų kapinės.

Kalnas nuo senovės yra žmonių labai gerbiamas, kalne esąs palaidotas vienas paručikas, žuvęs 1831 m. sukilimo metu.

Puokės alkakalnyje  – medinė koplyčia, į rytus dar  kelios medinės koplytėlės, keli mediniai kryžiai. 

Alkakalnio viršuje buvo įrengtos kaimo kapinės, 1834 ir 1844 metais pastatytos 2 medinės koplytėlės, kurių viena jau nugriuvusi. Visas alkakalnio plotas smarkiai iškasinėtas bulviarūsiais, šlaitai ariami, vakarinėje imtas žvyras. Buvusi kaimo kapinių teritorija apaugusi liepomis.

Per Kryžiaus dienas žmonės rinkdavosi ant kalno giedoti, buvo laikomos pamaldos.

Kalnas vad. Alkos kalnu nuo 1999-01-13 įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūrinių vertybių registrą (u.k. 3241), ir  suteiktas Valstybės saugomo objekto statusas.

Kalną vad. Alkos kalnu galime surasti pagal koordinates: 21.94, 56.183 (WGS).

Kapinynas  (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 3239; senas registro kodas – A472, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR959) -  2,06 km. į šiaurės rytus nuo Aleksandrijos k. kapinių, 1,6 km. į vakarus nuo Kivilių piliakalnio. 100 m į pietus pietryčius nuo Apšės upės kairiojo kranto,  į rytus ir pietus nuo senosios Klaišių k. žvyrduobės. Senkapis užima apie 110 x 50 plotą.

Laidoti sudeginti mirusieji.  1982 – 1983 m. surasta 18 degintinių kapų, 150 radinų bei  100 jų fragmentų. Rasta geležinių ietigalių, pentinių plačiaašmenių kirvių, žalvarinių diržų, apsiaustų, geriamųjų ragų apkalų,  pasaginių segių, įvijinių žiedų, apyrankių, ankaklių. Radiniai saugomi Kauno Valstybiniame istorijos muziejuje, Kretingos kraštotyros muziejuje ir  Vilnius istorijos ir etnografijos muziejuje. Kapinynas datuojamas IX–XII a. Radiniai būdingi kuršių materialinei kultūrai.

Kapinynas įrengtas aukštumoje, kurios vakarinė dalis nukasta eksploatuojant žvyrokarjerą, o šiaurinė dalis perkasta Antrojo pasaulinio karo įtvirtinimų. Teritorija pailga šiaurės rytų - pietvakarių kryptimi, 175 m ilgio, 92 m pločio. Vakarinė, šiaurinė ir pietvakarinė dalys apaugusios mišku, o likusi – dirvonuoja. Pietrytinėje dalyje stovi akmuo, kurio šoninėse plokštumose iškalti kuršių papuošalų siluetai, o priekyje – žemaitiškasornamentuotas kryžius ir anotacinis užrašas: „-DEGSNĖ- / TRUIKINŲ / SENKAPIAI / IX-XII a. / PLOTAS 3 ha“.

Teritorijos plotas – 1,32 ha.

Kapinynas yra ties Klaišių ir Truikinų kaimų žemių riba, todėl dar vadinamas Truikinų senkapiais, kapinynu. XVI–XX a. pr. čia plytėjo Degsne vadinamos bendro naudojimo Truikinų ir Klaišių kaimų ganyklos. Pirmojo pasaulinio karo metais Klaišių kaimo gyventojams pradėjus kasti iš kalvos žvyrą ir smėlį, buvo aptikta geležinių ietigalių, kirvių, pjautuvų, žalvarinių grandinėlių,segių ir kt. senienų. Vakarinė kapinyno dalis nukasta XX a. II pusėje eksploatuojant karjerą. 1985 m. iš kapinyno į privačią kolekciją pateko žalvarinė apyrankė siaurėjančiais galais.1972 m. kapinynas paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR959),  1997 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą, 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.

2009 m. Aleksandrijos bendruomenės ir Virginijaus Mitkaus iniciatyva pastatytas paminklinis - anotacinis akmuo.

Klaišių kapinyną galime rasti pagal koordinates: 21.666, 56.3 (WGS).

Laumių kapinynas yra 300 m į rytus nuo Laumių ežero, 950 m į vakarus nuo kelio Barstyčiai – Ylakiai.

Kapinynas apima apie 30 x 18 m dydžio plotą. XX a. pradžioje, kasant  žvyrą, rasta įvairių geležinių bei žalvarinių dirbinių, molinių puodų bei jų šukių, gintarinių papuošalų, monetų. Mirusieji laidoti 40 – 120 cm gylyje.

Kapinynas apaugęs medžiais ir krūmais, išraustas lapių. XX a. pradžioje, kasant žvyrą, nukasta dalis senkapio ribos.

Laumių kapinynas, vad. Apušrotu (u.k. 3959) 1992-10-29  dieną yra suteiktas registrinio objekto statusas. Laumių kapinyną galime rasti pagal koordinates: 21.857, 56.175 (WGS).

Puodkalių kapinynas (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas - 16223; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AV 2054) – kapinynas šiaurės vakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Puodkaliuose (Skuodo seniūnija).  Kapinynas yra 1,46 km. į vakarus nuo kelio Plungė – Skuodas, 650 m. į vakarus nuo Puodkalių piliakalnio. Puodkalių tvenkinys pietrytiniame kranto pusiasalyje.

Kapinyne laidoti sudeginti mirusieji. Iš buldozeriais suardytų kapų surinkti lipdytos ir žiestos keramikos šukių, geležinių, žalvarinių ir kitų dirbinių apsilydę fragmentai. Kapinynas buvo įrengtas iki 7 m aukščio aukštumos kyšulyje, įsiterpusiame į Erlos upės slėnį. Pastačius užtvanką (1976 m.), pakilęs vanduo užliejo 2/3 kapinyno, pakeitė vietovės išvaizdą, likusi neužlieta kapinyno dalis atsidūrė drėgnoje vietoje, užaugo krūmai ir nendrės. Neužlieta kapinyno dalis randasi tvenkinio pusiasalio šiaurinėje dalyje.

Kapinynas 1975 m., surado J. Jablonskis. Atsitiktinai surasti dirbiniai saugomi Kultūros paveldo centre Vilniuje, bei Kretingos muziejuje.

Iš kapinyno į Daukšių aštuonmetę mokyklą buvo patekę 10 geležinių dirbinių (ietigalis trikampe plunksna, pentinis plačiaašmenis kirvis, skiltuvas atriestais galais, peiliukas, pjautuvo smaigalys, skustuvo rankenėlė, kovos peilio makščių grandinėlė) ir 11 jų fragmentų, 10 žalvarinių dirbinių (pasaginė segė tordiruotu lankeliu ir aštuonkampėmis galvutėmis, pasaginė segė cilindriniais galais, geriamojo rago apkalas, 3 įvijiniai žiedai išplatinta priekine dalimi, 2 juostinės apyrankės) ir 66 jų fragmentai, 49 lipdytos lygios ir nežymiai brūkšniuotos ir 1 žiestos keramikos šukė. Dalis lipdytos keramikos šukių puošta horizontaliomis tiesiomis ir banguotomis linijomis. 1987 m. radiniai perduoti Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologinei ekspedicijai.

Puodkalių kapinyną galime rasti pagal koordinates: 21.516, 56.228 (WGS).

Erslos akmuo su plokščiadugniu dubeniu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 3256, senas registro kodas - A1876, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR976) – mitologinis akmuo centrinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Ersloje (Šačių seniūnija), 0,65 km rytus nuo brastos per Erslos upę, Erslinės miško pietvakariniame pakraštyje. 900 m į rytus nuo kelio M. Rūšupiai – Mikytai.

Akmuo rusvai pilkas, stambiagrūdis, netaisyklingo apskritimo formos (nupjauto kūgio formos), 1,15–1,18 m storio ir 85–90 cm aukščio. Guli ant šono, įstrižai pasviręs. Šonai, išskyrus vieną, 65 cm plotyje aptašyti. Apatinė akmens dalis neapdirbta.

Viršutinė plokštuma lygiai nutašyta, 88–96 cm skersmens. Jos viduryje iškaltas 18–19 cm skersmens ir 12 cm gylio plokščiadugnis dubuo. Akmuo apaugęs samanomis.

Pagal nekilnojamųjų kultūros vertybių registro duomenis tai -  žmogaus apdorotas riedulys - akmuo rausvai pilkas stambiagrūdis granitas, netaisyklingo cilindro pavidalo, maždaug 1,15 m skersmens ir 85-90 cm aukščio su iki 65 cm aukščio tašytu Š šonu, nuo kurio tašymo žymės pamažu kyla, kol priešingoje, besiremenčioje į žemę akmens pusėje visai išnyksta, bei akmens viršutinėje, kiek įdubusioje, apie 90-95 cm skersmens plokštumoje esančiu apie 18-19 cm skersmens ir 8-12 cm gylio plokščiadugniu dubeniu; akmuo šiuo metu guli apie 45° kampu pasviręs P pusėn, jo ŠV pusėje matyti gana gilus įskilimas, pats akmuo apsamanojęs ir apkerpėjęs.

Akmenį galime atrasi pagal koordinates: 21.66, 56.208 (WGS).

  Guntino akmuo  - mitologinis akmuo (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 3252 ; senas registro kodas – M248, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR972) , 260 m į šiaurės vakarus nuo kelio   Skuodas – Mažeikiai, Guntino upelio viduryje. 430 m į šiaurės rytus nuo D. Rūšupių kapelių.  Akmuo pilkai rausvas, plokščias, apie 2,4  m ilgio, 2,2 m pločio ir apie 80 cm  aukščio nuo vandens paviršiaus. Esą turįs įspaustą laumės pėdą.

  Akmens pavadinimas kilo iš to , kad buvo pasakojama, kad ant akmens sėdėdavo laumės, kultuvėmis velėdamos drabužius. Žmonės jas matydavo vakaro migloje, kai „zuikiai pirtį kūrendavo“. Tuo laiku žmonės neleisdavo prie Guntino upelio vaikų. „Nakties metu žmonės bijodavo pro tą laumės akmenį ir praeiti, kad laumė nepaimtų į savo letenas lamžuoti“.

 Guntino akmenį galime rasti pagal koordinates: 21.628, 56.275 (WGS)