Šauklių senovės kulto vieta (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 40477) – senovės kulto vieta pietvakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 1,0 km į šiaurę-šiaurės rytus nuo kelių Mosėdis-Šaukliai ir Šatraminiai-Šaukliai kryžkelės, 50 m į pietryčius nuo kelio Mosėdis-Šaukliai, 0,1 km į vakarus nuo Eiškūno kairiojo kranto, Šauklių miške.  Į Šauklių senovės kulto vietos kompleksą įeinantis Šauklių senovės kulto vietos akmuo su plokščiadugniu dubeniu ( u.k. 3247)  - tai akmuo,  rausvas stambiagrūdis granitas, netaisyklingo apskritimo pavidalo, maždaug 1,1 -1,2 m skersmens ir iki 0,6 m aukščio nuo dabartinio žemės paviršiaus su apskaldytais šonais bei viršutine kiek išgaubta plokštuma, kurios centrinėje dalyje yra apie 50 cm skersmens ir 7-8 cm gylio plokščiadugnis dubuo; akmuo apkerpėjęs ir apsamanojęs, jo aplinkoje pastebima ir daugiau įvairaus dydžio akmenų, į R nuo akmens yra 3x2 m dydžio bala, 1969-1970 m. aptikus akmenį, jis rastas įverstas į duobę, dubeniu žemyn, akmens apačia apdegusi ir aptrupėjusi.

Akmenį  1971 m. aptiko netoli gyvenęs rašytojas Romualdas Granauskas ir  Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėjas gydytojas Vaclovas Intas, ieškoję eksponatų kuriamam muziejui.

1971 m. akmens aplinką tyrinėjo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologas Vytautas Urbanavičius. Jis nustatė, kad akmuo yra buvusios pagonių šventyklos aukuras, šalia kurio aptikta duobė su ugniaviete. Duobės šonai ir dugnas buvę grįsti tokio pačio rausvo granito nuoskalomis. Ugniavietėje rastas sudaužytas molinis dubenėlis, dengtas žalia glazūra, kuris datuojamas XVI-XVIII a.  Šventyklą naikinant, akmuo buvo apskaldytas siekiant nuskelti aukuro dubenį, kurio žymės aptiktos nuoskalose.
Senovės kulto vieta datuojama I tūkstantmečio I puse – XVI-XVIII a.

Akmenį galime rasti pagal koordinates: 21.582, 56.139 (WGS).

Žydų žudynių ir užkasimo vieta (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas –  21808; senas registro kodas – I45) – už vadinamų  Kulų kapinių kalvos, 50 m į vakarus nuo tvenkinio vad. „Skuodo jūra“, į šiaurę nuo  apvažiavimo kelio (dabartinėje Kretingos g. Skuode).

1991 05 17 atidengtas akmeninis paminklas: dvi Dovydo žvaigždės (metalinės) sujungtos akmeninės plokštės, kurių priekinėje, šlifuotoje pusėje žydų ir lietuvių kalbomis įrašyta: „ČIA 1941 VII MĖN. HITLERININKŲ BENDRININKAI NUŽUDĖ APIE 800 ŽYDŲ TAUTYBĖS SKUODO MIESTO IR RAJONO  ŽMONIŲ“. Paminklo pamate iškalta „ ČIA LIETUVOS ŽEMĖS NEUŽGYJANTI ŽAIZDA“. Metalinių vamzdelių  tvorelė juosia prie paminklo esančios žudynių vietos ir kapo teritorijos dalį. Tvorelė papuošta šešiakampėmis žvaigždėmis (metalinės). Prie paminklo yra nutiestas lauko akmenimis grįstas takelis, įrengti laipteliai. Tarp kelio ir tvorelės išasfaltuota aikštelė. Likusioje Žydų žudynių ir užkasimo teritorijoje auga žolė.

1941 m. liepos mėn. nacistinės Vokietijos valdžios suorganizuotos egzekucijos metu nužudyta apie 800 Skuodo miesto ir jo apylinkių žydų. Žmonės buvo užkasti ten buvusiose žvyrduobėse. 1963 m. didžioji dalis nužudytųjų palaikų buvo perlaidoti Skuodo mieste, Šaulių gatvėje esančioje žydų žudynių ir užkasimo vietoje u.k. 11158.

Žydų žudynių ir užkasimo vietą galime rasti pagal koordinates: 21.494, 56.26 (WGS).

Šliktinės aukojimo vieta (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 30303; senas registro kodas –  A1872) – 1,5 km į pietryčius nuo Derkinčių tvenkinio, 1 km į šiaurę nuo Šliktinės – Barstyčių kelio tilto per Šatos upelį, 100 m į šiaurės vakarus nuo Mikitų piliakalnio, vadinamo Pilimi (u.k 3251), siaurame ir giliame Šatos upelio slėnyje. Vietovė archeologams tapo žinoma po to, kai 1938 m. ir 1971 m. vykdant melioracijos darbus joje buvo surasti du IX – XI a. datuojami ginklų papuošalų lobiai (išviso daugiau nei 300 dirbinių). Drėgname upelio slėnyje rasti lobiai interpretuojami kaip aukos dievams ir siejami su aukojimu vandenyje tradicija.

1938 ir 1971 m. nedidelio Šliktinės kaimelio (Notėnų sen., Skuodo r.) pakraštyje buvo rasti du didžiausi IX–XI  a. datuojamų dirbinių lobiai. Abu jie buvo rasti atsitiktinai, vykdant žemės judinimo darbus pelkėtame Šatos upelio slėnyje ir didesnio tyrinėtojų dėmesio iki šiol nesulaukė.

1938 m. birželio 8–10 d. Adomas Jucius iš Šliktinės kaimo, savo žemėje, Šatos upelio slėnio rytų pakraštyje, kasdamas griovį šlapžemei nusausinti rado apie 50–70 geležies ir žalvario dirbinių. Ūkininkas radinius aptiko vienoje vietoje – 2,5 m ilgio ir 1 m pločio duobėje, 30–50 cm gylyje.

1971 m. liepos mėn., melioruojant Šatos upelio slėnį, apie 40–50 m į Š nuo 1938 m. radimvietės ekskavatorininkas Pranas Venckus ekskavatoriumi išvertė apie 5 kg žalvarinių „grandžių“, keletą peilių, ietigalių, vieną didesnį peilį ar vienašmenį kalaviją su makštų liekanomis. Visi radiniai buvo pasklidę 25–40  m ilgio plote, rasti po kelis ir pavieniui, 50–60  cm gylyje.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma 18 radinių: 7 ietigaliai, 2 kirviai, 2 peiliai, 2 pasaginės segės, peilio makštų apkalas ir diržo sagtis iš Barstyčių, kuriuos tyrinėtojai sieja su aukojimu pelkėse.

Skuodo muziejuje saugomi radiniai (3 pasaginės segės, 3 peiliai, 2 ietigaliai, 1 apyrankė ir 1 plačiaašmenis pentinis kirvis) yra identiški I ir II lobio dirbiniams, tad abejonių, kad tai vieno iš šių lobių dalis, beveik nekyla. Kadangi radiniai aptikti 1974 m., labiausiai tikėtina, kad tai – Šliktinės II lobio, rasto 1971 m., dalis.

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomi 50–70 geležies ir žalvario dirbinių, 7 ietigalius, 60 smulkių radinių (sagų, grandžių ir kt.).

Apibendrinant galima teigti, kad dalis tiek pirmojo, tiek antrojo Šliktinės lobio radinių yra dingę ir muziejų, kuriuose šiuo metu lobiai yra saugomi, nepasiekė.

Šliktinės aukojimo vietą galime atrasti pagal koordinates: 21.803, 56.132 (WGS).

Raganos kalnas (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 3954; senas registro kodas – M181, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AV1137) – 170 m į šiaurės vakarus nuo Barstyčių – Notėnų kelio, 100 m į pietvakarius nuo Barstyčių miesto kapinių. Kalno šiaurės rytų pusėje – šlapia pieva, kitose pusėse pievos, dirbami laukai. Teritorijos plotas 0,9 ha.

Kalnas pusrutulio formos, kiek pailgos šiaurės vakarų – pietų rytų kryptimi.  Ilgis – 95 m, plotis 75 m. Jis tarytum juoda lokio nugara iškyla aukščiau aplinkinių kalnelių. Kalno aukštis 8-10 m. Visas kalnas apaugęs eglėmis ir pušimis.

Kalno šiaurės rytiniame krašte buvo įrengta Barstyčių mokyklos šaudykla.

Raganos kalną vietos žmonės labai mėgsta. Kasmet ant šio kalno yra deginami Joninių laužai.

Pasakojimai:  1. Kartą čia medžiojo vienas žemaičių kunigaikštis. Užklupus nakčiai, jis pasiliko nakvoti ant kalnelio tarp miškų. Vidurnaktį iš kalno išlindo didelė ragana su trim ragais ir pranešė kunigaikščiui, kad šis skubėtų į savo pilį, kurią nori užpulti priešai. Taip buvo išgelbėta kunigaikščio pilis, ir gerosios raganos garbei kalneliui suteiktas jos vardas.

2. Buvo sakoma, kad čia mėgdavo suvažiuoti puotauti raganos.  Mano, kad atlėkdavo linksmintis iš Laumių kaimo ežerėlio.

3.  Raganos išsimaudžiusios kalno papėdėje durpyne, naktį pakildavo į kalno viršūnę ir pasiutusiai šokdavusios iki gaidžiams pragystant, o paskui vėl grįždavusios į durpynus.

4. Ant kalnelio sudegino raganą ir kalnas taip pavadintas.

5. Ragana senovėje negavo vietos gyventi tarp žmonių ir įsikūrė miškuose ant šio kalnelio. Po to raganai nežinia kur išvykus, jos vietoje liko gyventi sena ragana.

6. Pokario metais vieną sekmadienį čia matė moteris labai gražiais rūbais, kurios nusiritusios nuo kalno ir prapuolusios.

Ankščiau pro kalną žmonės nakties metu bijodavo praeiti, nes buvo pasakojama šimtai atsitikimų. Ant kalno esą augo didelis alksnis, kurio viena pusė buvo balta, o kita – žalia.

Kalną vad. Raganos kalnu galima rasti pagal koordinates: 21.863, 56.155 (WGS).

 Žemytės senovės gyvenvietė yra vakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Žemytėje (Lenkimų seniūnija), 23 m pietryčius nuo kelio Kretinga–Skuodas.

Buvusi lygioje, atviroje vietoje. Teritorija netaisyklingo plano, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 126 m ilgio, 84 m pločio, dirvonuojanti. Šiaurinėje dalyje pakilesnėje vietoje yra Žemytės kaimo kapinės.

Teritorijos plotas – 0,92 ha.

87 m į šiaurės rytus yra Žemytės kapinynas.

Gyvenvietė naudota I tūkstantmečio II pusėje – II tūkstantmečio pradžioje. XVI a. jos teritorijoje įrengtos Žemytės kaimo kapinės. Kultūrinis sluoksnis smarkiai apardytas vykdant žemės darbus. Į pietryčius nuo kapinių rasta lipdytos keramikos.

2005 m. įrašyta į kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą (A1879), pripažinta valstybės saugoma kultūros vertybe (u.k. 30301).

Gyvenvietė būdinga kuršių materialinei kultūrai.

Žemytės senovinės gyvenvietės vietą galima rasti p0agal koordinates: 21.31, 56.171 (WGS).

Skuodo žydų senosios kapinės – (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 21807; senas registro kodas –  L67) – S. Nėries gatvėje Skuode, į šiaurę nuo jos, 180 – 300 m į pietvakarius nuo Bartuvos upės.  Kapinės įkurtos XVIII a.

Žydų kapinės sunaikintos tarybiniais metais, o jų antkapiai išvežami ir naudojami kaip statybinės medžiagos. Iš kelių išlikusių antkapių buvo padarytas paminklas (6 seni antkapinių paminklų fragmentai įbetonuoti į  išlietą betono šešiakampę žvaigždę).

Kapinių teritorijos plotas – 0,5 ha. Teritorijos ribos sudaro septinkampės,  šiaurinės kraštinės, esančios šiaurės vakarų – pietryčių krypties ilgis 102 m, vakarų ribos laužtinės bendras ilgis 194 m, esančios pietryčių – šiaurės vakarų krypties palei S. Nėries g. Šiaurinį pakraštį, ilgis 130 ir vakarinės kraštinės ilgis 121 m. Kapinių pietines ir vakarines ribas žymi metalinė tvora, rytinė riba – gyvatvorė. Šiaurinė dalis apaugusi medžiais. 1990 m. pastatytas paminklinis akmuo su įrašais žydų ir lietuvių kalbomis. „ SENOSIOS ŽYDŲ KAPINĖS TEBŪNA ŠVENTAS MIRUSIŲJŲ ATMINIMAS“.

Kapinėse išasfaltuoti takai, vedantys prie paminklinio akmens ir teritorijos pakraštyje – mašinų stovėjimo aikštelės. Teritorijoje auga žolė, pavieniai medžiai.

Palaidoti Skuodo miesto gyventojai. Turi istorinę vertę.

Skuodo žydų senąsias kapinės galima atrasti pagal koordinates: 56.273257, 21.509475.

Klauseikių senovės gyvenvietė užregistruota Lietuvos kultūros vertybių registre 2005 metų balandžio 18 dieną. Unikalus objekto numeris: 30299. Statusas: valstybės saugomas. Teritorijos plotas: 2,71 ha.

Įrengta kaimo žemių pietvakariniame pakraštyje, ties riba su Jedžiotais, prie užakusios, pelkėtos daubos esančioje aukštumoje ir šiaurės rytinėje papėdėje, apie 200 m ilgio rytų – vakarų kryptimi, 145 m pločio. Teritorija buvusi ariama, dirvonuoja. Rytinė dalis nukasta karjero, pietinėje dalyje stovi sodyba. 0,75 km į pietvakarius yra Jedžiotų senovės gyvenvietė, 2,9 km į pietryčius – Jedžiotų piliakalnis, 3,8 km į pietvakarius –Apuolės piliakalnis.

Pagal archeologo Gintauto Zabielos, tyrinėjusio šią gyvenvietę, aprašymą, ji apima apie 200 x 130 m plotą, pailgą vakarų-rytų kryptimi. Rytuose gyvenvietė remiasi į dabar jau nebenaudojamą krūmais apaugusį karjerą. Gyvenvietės pietinėje dalyje stovi buvusi Vaclovo Vičiulio sodyba, kitur plyti dirbami laukai. V. Vičiulis, kasdamas kanalizacijos trasą nuo savo namo iki karjero, apie 1,5 m gylyje po molio sluoksniu aptiko degėsių ar tamsios žemės su trupančiais akmenimis (kultūrinio sluoksnio likučių). Apžiūrėjus suartų dirvų paviršių surinkta lipdytinės lygiu paviršiumi keramikos, rasta akmeninis galąstuvas, titnaginis skaldytinis, geležingo šlako ir molio tinko gabalėlių. Sprendžiant iš surinktų radinių, Klauseikių neįtvirtintą gyvenvietę galima datuoti I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia pr. Kr.

Anot kraštotyrininko Juozo Vyšniausko, ant iškilumos pačiame pietiniame kaimo pakraštyje senovėje yra buvęs nedidelis ežeras, turėjęs Prapultų vardą, o nuo jo šiek tiek vakarų pusėn buvę senkapis. Būtent tame senkapyje rasti žalvariniai papuošalai liūdija kad Klauseikiuose būta gyvenvietės dar X –XII amžiuje, o gal net ir anksčiau. Keletas šių papuošalų laikoma Kauno istorijos muziejuje.

Pasakojama, kad šioje vietoje stovėjo galingo valdovo rūmai, kuriuos sugriovė Apuolės pilį puolę priešai. Ariant dirva rastaakmens kirvukų, žalvario papuošalų, geležies dirbinių, titnago ir akmens nuoskalų, lipdytos keramikos šukių.

 1996 m. žvalgė Gintautas Zabiela (Lietuvos istorijos institutas), 2004 m. – Linas Tamulynas (Kultūros paveldo centras). Aptiktas kultūrinis sluoksnis, lipdytos keramikos lygiu paviršiumi šukių, akmens galąstuvas, titnago skaldytinis, geležies šlako irmolio tinko gabalėlių.

Klauseikių senovę gyvenvietę galime rasti pagal koordinates: 21.723, 56.272 (WGS).

Kalnas (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 28183; senas registro kodas – M250)  - netaisyklingo trikampio formos (kiek pailgintas Šiaurės-Pietų kryptimi). Nuo šio kalno gražiai atsiveria miestelio panorama. Ryklės kalnas yra Šačių kaime, Šačių seniūnijoje, Skuodo rajone.
 Kalnas turi ir istorinę, mitologinę vertę.

Viršilų akmuo (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 25462; senas registro kodas –  M197) – 0,8 km į pietryčius nuo Lietuvos – Latvijos sienos, Kretingos miškų urėdijoje, Skuodo girininkijoje, Viršilų miške.
Akmuo – ritinio formos. Aukštis 0,6 m, ilgis rytų-vakarų kryptimi – 1,36 m, plotis 1,34 m. Ant akmens – 1989 m. pastatyta ornamentuota medinė koplytėlė. Visa teritorija aptverta medine tvora.
Kultūrinė Viršilų akmens vertė – istorinė, mitologinė, sakralinė.

Legendos apie Viršilų akmenį:

1.  Netoli Latvijos sienos buvo statomas malūnas. Šiam malūnui statyti akmenys vežami iš visų pusių. Vežė akmenis ir iš pušyno pakraščio, kur dabar yra Liubinų sodyba. Vežė su arkliais vežėčiuose, bet ties ta vieta, kur dabar yra akmuo su koplytėle, ėmė tas, pats didžiausias akmuo ir nukrito. Vyrai buvo jau labai pavargę ir to akmens nebegalėjo užritinti ir nuvežti. Tą vakarą akmuo liko gulėti ten. Kitą dieną vyrai vėl mėgino nuvežti tą akmenį, bet ir vėl nieko nepadarė. Akmuo liko ten gulėti. Tuo metu Jakienės  sesuo buvo Amerikoje ir ten būdama susapnavo, kad Lietuvoje, pušyne, yra akmuo ant kurio reikia pastatyti koplytėlę. Pradžioje ji nekreipė į tai dėmesio, bet vėliau, grįžusi į Lietuvą ir pamačiusi, kad tikrai yra tas akmuo pradėjo vykdyti sapno įpareigojimus.
Ant šio akmens pastatė koplytėlę. Bet jai ne ilgai buvo skirta būti. Ją sudegino. Liko tik  didysis akmuo vėl tuščias.  1949- 1950 metais antrą kartą koplytėlė buvo vėl statoma. Statybos darbų ėmėsi  Mykolas Jonkauskas. Statė ją todėl, kad norėjo, kad sveika atgal į tėvynę grįžtų duktė Adelė. Ją vienturtę dukrą, kartu su vyru ir vienerių metų sūnumi išvežė į Sibirą.
Pradėjus statybos darbus atėjęs girininkas –revizorius pradėjo klausinėti kas čia vyksta. Jonauskas pasakė, kad jo motina jiems yra palikusi 700 rb. ir jis nutaręs, kad už juos geriau pastatys koplytėlę negu juos pragers. Girininkas – revizorius pasakė, kad protingai darai. Koplytėlė išbuvo lygiai 10 metų. Vieną vakarą  žmonės besimelsdami  prie koplytėlės  matyt paliko neužgesintas žvakes. Naktį žmonės pamatė ugnies liepsnas, nuskubėję užgesinti jau nebegalėjo. Sudegė viskas iki paskutinio medelio. Buvo apsvilusios aplinkui augančios eglės. Vėl liko akmuo tuščias.
Vėliau 1989 m. Genutė ir Juozas   Varapnickai vėl ėmėsi atstatymo darbų. Pagal senąją nuotrauką architektas Raimondas Sebeckis padarė projektą, o koplytėlę darė liaudies architektas Juozas Gadeikis. Koplytėlės darbams pinigų davė visi kaime gyvenantys žmonės tiek, kiek kas galėjo. Prie koplytėlės buvo laikomos mišios. Gegužės mėn., kaip ir seniau, čia giedama Gegužines giesmes kaimo žmonės visą gegužės mėnesį.

2. Prieš 100 metų malūnininkas Dominykas Intas per girią vežė labai didelį akmenį savo vandens malūno užtvankai. Beveždamas įklimpo. Atėjus nakčiai, Intas susapnavo Šventąją Mergelę Mariją, kuri pasakiusi, kad ant akmens reikia pastatyti koplytėlę.

Viršilų akmenį galime rasti pagal koordinates: 21.767, 56.33 (WGS).

Pikčiaus kūlis (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 3960; senas registro kodas – M193, senas kultūros paminklų sąrašo Nr.AV1143 ) – riedulys Skuodo rajone, Mockaičių kaime, Barstytalių laukuose. 1,15 km. į vakarus nuo Barstyčių miestelio, 450 m į pietvakarius nuo kelio Šarkė – Barstyčiai prie griovio.

Riedulio uoliena – biotitinis granitogneisas (migmatitas). Pikčiaus kūlis sveria apie 39,75 t. Riedulio matmenys: aukštis – 1,6 m, ilgis – 4,08 m, plotis – 3,58 m, didžiausia apimtis – 11,04 m. Akmuo melsvai rausvo granito. Akmenyje padarytos skylės skaldymui, nuskelta viršutinė ir priekinė dalis.

Pasakojimai:  1. Vietiniai gyventojai šį riedulį vadina „Velnio pėda“. Sakoma, kad ant akmens šoko velniukas, o jo pėda paliko antspaudą.  2. Taipogi pasakojama, kad šis akmenį pametė nešdamas velnias. 3. Akmenį velnias nešęs norėdamas užtvenkti upę  prie Barstyčių. 4. Barstyčių apylinkėje žmonės pasibijojo Pikščiaus kūlio, kalba, kad prie jo vaidenasi.

Apie šį akmenį žinomas padavimas. Senovėje šioje vietoje buvo pagonių šventovė, kurioje ugnį kursčiusi vaidilutė. Jos neištikimybės užrūstintas Perkūnas trenkęs į šventyklą su šventuoju akmeniu ir užvertęs akmeniu.  Taip palaidojęs nusikaltėlę. Bet akmuo buvęs didelis, tad jo nugara virš kyšojusi iš žemės.

1964 m. akmuo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. akmuo paskelbtas gamtos paminklu.

Pikčiaus kūlį galime atrasti pagal koordinates: 21.852, 56.162 (WGS).