Budrių akmuo su plokščiadugniu dubeniu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 16222, senas registro kodas - A1873, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AV2053) – mitologinis akmuo vakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Budriuose (Skuodo seniūnija), 0,35 km rytus nuo kelio Budriai–Puodkaliai, Margių miško vakariniame pakraštyje.

     Akmuo rusvas, stambiagrūdis, apskritas, 1,18 cm skersmens, 55–60 cm aukščio, grubiai aptašytais šonais. Viršutinė plokštuma lygiai nutašyta. Ties jos viduriu iškaltas netaisyklingo apskritimo pavidalo plokščiadugnis dubuo, kurio skersmuo viršuje siekia 31 cm, apačioje – 28 cm. Vidurinė dubens dalis iškyli. Ties ja dubens gylis 3 cm, o pakraščiuose – 6 cm.
     Teritorijos plotas – 0,09 ha. Akmuo guli upokšnio vagoje. Į šiaurę - šiaurės rytus nuo akmens išliko dalis senovės žemdirbystės laukų.

     ISTORIJA. Pasakojama, kad akmuo buvo ruošiamas girnoms, tačiau meistrui pasiligojus, darbas likęs nebaigtas. Akmuo dar vadinamas pagonių šventyklos aukuru. Vietos gyventojai tikėjo, kad po pirmosios perkūnijos dubenyje susirinkęs lietaus ir rasos vanduo turi gydomųjų savybių.
     I. Jablonskis teigia, kad akmens dubenyje telpa 5,5 litro vandens.
1988 m. paskelbtas vietinės reikšmės archeologijos paminklu, 2005 m. įrašytas į kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą ir pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.
     Preliminariai datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio I puse.

     Puodkalių piliakalnis yra vienas didžiausių Lietuvos – Latvijos pasienyje.

     Pasiekiamas Skuodo-Daukšių keliu už Bartuvos pasukus į dešinę (ŠV) ir pavažiavus 350 m pro sodybą (yra dešinėje į R.). Puodkalių piliakalnis yra Puodkalių km., Skuodo sen., Skuodo r. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIII a.

     Piliakalnis įrengtas Bartuvos kairiajame ir Erlos dešiniajame krante, jų santakoje esančiame aukštumos kyšulyje. Aikštelė beveik apskrita, orientuota V – R kryptimi, 80 m ilgio ir 90 m pločio. PV ir V jos kraštuose supiltas puslankio formos 140 m ilgio, iki 5 m aukščio, 17 m pločio pylimas. Jo žemėjantys galai anksčiau juosė visą aikštelę, o V 7 – 8 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į priešpilį.

     Priešpilio aikštelė puslankio formos, orientuota R – V kryptimi, 20 – 32 m ilgio, 150 m pločio. Jos V krašte iškastas 6 m pločio, 2 , pločio dugne, 2 m gylio griovys, P krašte virtęs griova.

     Piliakalnio ir priešpilio šlaitai statūs, 10 – 11 m aukščio. ŠV šlaitu į piliakalnį ėjo kelias (likusi 2 m pločio terasa). Piliakalnis ir priešpilis apardytas arimų, duobių, piliakalnio PR aikštelės kraštas nuplautas, P pylimo dalis nukasta, PV priešpilio griovys beveik užlygintas. Aikštelės dirvonuoja, šlaitai apaugę lapuočiais.

     Į V nuo priešpilio yra 2 ha ploto papėdės gyvenvietė. 650 m į V nuo piliakalnio yra IX – XIII a. kapinynas. Ant šio piliakalnio vyksta įvairios seniūnijos šventės.

     Piliakalnis užregistruotas Lietuvos kultūros vertybių registre 1992 metų spalio 12 dieną. Unikalus objekto numeris: 3252. Statusas: nacionalinis (paminklas).

     Puodkalių piliakalnį galime rasti pagal koordinates: 21.522, 56.229 (WGS).

     Piliakalnis (Pilalė) įrengtas atskiroje kalvelėje Apšės kairiojo kranto slėnio pakraštyje. Aikštelė ovali, pailga Š-P kryptimi, 22x18 m dydžio. P pusėje ją nuo aukštumos skiria nedidelis įlinkis, tarsi 1¬1,5 m gylio griovys. Šlaitai vidutinio statumo, 4 m aukščio.

 

    Piliakalnis (Pilė) įrengtas Erlos kairiajame krante esančiame aukštumos krašte. Aikštelė keturkampė, pailga V-R kryptimi, 60x35 m dydžio. Ją iš P, V ir Š juosia 170 m ilgio, 16 m pločio pylimas. Jis 1948 m. buvo 1 m aukščio, 1987 m. - 0,5 m, 2004 m. - vos 0,2 m aukščio. Už pylimo buvo griovys (užlygintas). Šlaitas į upę status, 6 m aukščio.

     Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje Bartuvos kairiajame krante. Aikštelė netaisyklingo ovalo formos, pailga Š-P kryptimi, 100x60 m dydžio. Jos P ir V pakraščiuose buvo supiltas apie 150 m ilgio lanko formos pylimas (aptiktas tyrinėjimų metu), kurio išorėje iškastas griovys (iš jo išliko 50 m ilgio, 24 m pločio viršuje, 4 m pločio dugne, 6 m gylio ŠR dalis). Šlaitai statūs, 10-11 m aukščio.

     Pasiekiamas Skuodo-Kubiliškės (per Kulus II) keliu pavažiavus arčiau Bartuvos tvenkinio einančiu vingiuotu lauko keliu beveik iki Opalio užtvankos (yra 50 m neprivažiavus užtvankos kairėje, priekyje (PR)).

     Piliakalnis įrengtas Bartuvos ir Opalio upių kairiuosiuose krantuose, jų santakoje esančiame kranto kyšulyje. Aikštelė trikampė, orientuota PR-ŠV kryptimi, 28 m ilgio, 35 m pločio ŠV pusėje. Čia jos pakraštyje supiltas 35 m ilgio, 1,5 m aukščio, 13 m pločio lenktas pylimas. Už jo į ŠV yra priešpilis.

     Priešpilio aikštelė kiek lenktos trapecijos formos, orientuota PR-ŠV kryptimi, 18 m ilgio, 70 m pločio. Aikštelės ŠV pakraštyje supiltas 70 m ilgio, 1,7 m aukščio, 23 m pločio lenktas pylimas, už kurio iškastas 100 m ilgio, 6 m pločio griovys (užskleistas). Už griovio vietos į ŠV supiltas antras 0,3 m aukščio, 5 m pločio pylimas, už kurio iškastas antras 2,5 m gylio, 8 m pločio griovys. Šlaitai statūs, 8-10 m aukščio.

     Piliakalnis ir priešpilis apardyti arimų, piliakalnio aikštelės kraštai nuplauti upių, eroduoja. Apaugęs retais lapuočiais. Piliakalnis žinomas ir Kulų II vardu. Į ŠV nuo piliakalnio, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas II tūkst. pradžia.

     Piliakalnis užregistruotas Lietuvos kultūros vertybių registre 1993 metų kovo 3 dieną. Unikalus objekto numeris: 12074. Statusas: nacionalinis (paminklas).

     Kubiliškės piliakalnį galime rasti pagal koordinates: 21.506, 56.242 (WGS).

     Piliakalnis įrengtas aukštumos pakraštyje, Šventosios kairiajame krante. Aikštelė trikampio lenkta kraštine formos, pailga Š-P kryptimi, 58 m ilgio ir 50 m pločio Š. P ir V jos kraštuose supiltas lenktas 102 m ilgio, 1 m aukščio, 5-8 m pločio pylimas, kurio išorinėje pusėje iškastas 3 m pločio, 1,5 m gylio griovys (aptiktas tyrimų metu). Už griovio supiltas antras 0,2 m aukščio, 4 m pločio pylimas ir iškastas antras 0,5 m gylio, 4 m pločio griovys (liekanos matyti PR šlaite). Šlaitai statūs, 5 m aukščio.

     Piliakalnis įrengtas Luobos kairiojo kranto kyšulyje, santakoje su Brukiu, jo dešiniajame krante. Aikštelė netaisyklingo keturkampio formos, pailga R-V kryptimi, 100x80 m dydžio. Iš visų pusių ji buvusi apjuosta pylimu, kuris geriausiai išliko R ir P pusėse apie 160 m ilgyje. R pusėje supiltas 75 m ilgio, 8 m aukščio, 38 m pločio pylimas, kurio žemėjantis P kraštas juosia aikštelę iš P. Čia jis yra 1,5 m aukščio ir 16 m pločio. PR pylimo kampe buvęs įvažiavimas į aikštelę. Į R nuo R pylimo iškastas 10 m pločio, 3 m gylio griovys, už kurio yra priešpilis.

     Priešpilis trapecijos formos, orientuotas R-V kryptimi, 24 m ilgio, 40 m pločio V ir 60 m pločio R. Jo R pusėje supiltas 1 m aukščio, 6 m pločio pylimas, už kurio iškastas 4,5 m pločio, 0,3 m gylio griovys (Š dalyje virtęs griova).

Piliakalnio šlaitai į upelius statūs, 9-10 m aukščio. V ir Š šlaitai su čia buvusiu pylimu nuplauti. Pylimas apardytas XVII a. jame įrengus kapinaites. Piliakalnis apaugęs retais lapuočiais medžiais (daugiausia ąžuolais).

     Į R ir P nuo piliakalnio, 6 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1931 m.), kurioje rasta lygios keramikos, molio tinko, šlako. 300 m į Š, Luobos dešiniajame krante yra II-XIII a. senkapis (tyrinėtas 1931, 2001 m.).

     Piliakalnis tyrinėtas 1928-1932 m. (1928-1930 m. - E. Volteris, 1931 m. - B. Nermanas, 1931-1932 m. - V. Nagevičius). Iš viso ištirtas 1561 m2 bendras plotas: padarytas R pylimo pjūvis, užfiksuoti šio pylimo R galo sluoksniai, ištirtas įvažiavimas į aikštelę PR pylime, 4 vietose kasinėta aikštelė. Pylimas supiltas per 4 kartus. Pirmasis pylimas supiltas pirmaisiais amžiais po Kr. R pusėje jis buvo 1,5 m aukščio, 6 m pločio, supiltas iš priemolio. Žemė pylimui imta iš išorėje iškasto 2 m gylio, 14 m pločio griovio, kuriame būta vandens. Šis pylimas apjuosė visą aikštelę, kur buvo 1 m aukščio ir 4 m pločio. PR dalyje jame buvo paliktas 3,5 m pločio tarpas įvažiavimui į aikštelę. Čia įrengti vartai, kuriuos pylimo šonuose laikė po 4 stulpus. Pylimo viršuje ir vidinėje pusėje iš 20-30 cm skersmens stulpų įrengta užtvara, išorinė pusė sutvirtinta iki 15 cm skersmens akmenimis. Pylimo vidinėje pusėje stovėjo 2,5 m pločio, 1,8 m aukščio pastatai skeltų lentų vidine siena, sutvirtinta stulpais, lentiniu stogu.

     V a. įtvirtinimai sudegė ir buvo rekonstruoti. Pylimas paaukštintas iki 1,7 m aukščio, 12 m pločio supilant priesmėlio sluoksnį. Jo vidinėje pusėje atstatyti stulpinės konstrukcijos pastatai. Vartų šonai sutvirtinti iki 1 m skersmens akmenimis, rėmusiais stulpus, kelias išgrįstas akmenimis.

     VII a. įtvirtinimai vėl sudegė. Po šio gaisro labai sustiprintas R pylimas, jame suplūkta eilė priemolio sluoksnių, kaskart apdegintų dėl tvirtumo. Išorinė beveik vertikali pylimo pusė buvo sukrauta iš 17-70 cm skersmens rąstų, kurie su pylimo žeme surišti 50-80 cm ilgio, 6 cm storio tašytomis ąžuolinėmis vinimis arba paliktomis nuo rąstų nenugenėtomis šakomis. Sustiprintas pylimas buvo iki 8 m aukščio ir 15 m pločio. Kadangi jo išorinis šlaitas leidosi į griovį, iš išorės beveik statmenos įtvirtinimų sienos aukštis siekė apie 10 m ir sudarė stiprios medinės tvirtovės įspūdį. Šiuos įtvirtinimus 853 m. puolė vikingai - pylimo viršutiniame sluoksnyje aptikta apie 70 skandinaviškų strėlių antgalių. Vėliau mediniai pylimo įtvirtinimai buvo sugriauti, suvirto į griovį.

     XIII a. pylimas paaukštintas iki dabartinės išvaizdos jo išorinėje pusėje užpilant griovį ir supilant iki 4 m storio pilko priesmėlio sluoksnį. Pylimo viršus išgrįstas akmenimis. Čia, matyt, stovėjo jau rentinės konstrukcijos gynybinė siena. Šiuo metu aikštelėje įrengtas medinis šulinys¬vandens rezervuaras. Jo 4,5x4 m dydžio rentinys sudėtas iš 12-20 cm storio beržinių ir uosinių rąstų.

     Visais laikais aikštelė buvo padrikai užstatyta pastatais. Iki 50 cm storio kultūriniame sluoksnyje aptikta įvairių radinių. Tai geležiniai: įmoviniai ir įtveriamasis ietigaliai, peiliai, ylos, skiltuvai, smeigtukai, pentinai, žąslai, pasaginė segė, kirvio fragmentas; žalvariniai: smeigtukai, įvijos, apyrankės dalis, pasaginė segė; akmeniniai: galąstuvai, verpstukai; moliniai: audimo staklių svoreliai, tinklų pasvarai, verpstukai; mediniai: mentė, samtis; gintarinis verpstukas, lygi, grublėta ir žiesta keramika, suanglėję grūdai, gyvulių kaulai.

     Apuolė yra pirmoji Lietuvos vietovė, paminėta istoriniuose šaltiniuose. Piliakalnyje stovėjusią pilį 853 m. puolė švedų vikingai, vadovaujami Olafo. Kuršiai gynėsi 8 dienas, tačiau įvertinę savo pajėgas buvo priversti sudaryti taiką, sumokėti po pusę svaro sidabro nuo žmogaus ir duoti 30 įkaitų. Pilis liko neužimta. Vėliau Apuolė minima 1253 m. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia - XIII a.

 

 

      Šauklių akmuo su plokščiadugniu dubeniu - valstybės saugoma kultūros vertybė.
      Akmuo randasi nuo kelių Šaukliai-Mosėdis ir Šatraminiai-Šaukliai kryžkelės, 50 m į pietryčius nuo kelio Šaukliai-Mosėdis ir 0,1 km į vakarus nuo Eiškūno kairiojo kranto, Šauklių miške.
     Akmuo rausvas, stambaus grūdėtumo, apskritas, apskaldytais šonais, 1,1-1,2 m skersmens, 60 cm aukščio. Apačia aptrupėjusi, viršutinė plokštuma glotni, žemėjanti į vieną pusę. Ties jos viduriu, arčiau krašto iškaltas netaisyklingo apskritimo pavidalo, 50 cm skersmens ir 7-8 cm gylio dubuo plokščiu dugnu ir statmenomis sienelėmis. Saugomos teritorijos plotas – 0,00014 ha.
     Akmenį 1971 m. aptiko netoli gyvenęs rašytojas Romualdas Granauskas ir Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėjas gydytojas Vaclovas Intas, ieškoję eksponatų kuriamam muziejui.
1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu. 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe ir įregistruotas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą.
     1971 m. akmens aplinką tyrinėjo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologas Vytautas Urbanavičius, kuris nustatė, kad akmuo su dubeniu yra buvusios pagonių šventyklos aukuras. Jis stovėjo ant duobės krašto, ant iš akmenų sukrauto nedidelio postamento. Pačioje duobėje aptikta ugniavietė. Nuo ugnies akmens apačia apdegė ir smarkiai aptrupėjo. Naikinant šventyklą, akmuo buvo nuo postamento nugriautas ir dubeniu žemyn įverstas į ugniavietę. Po archeologinių tyrinėjimų atstatytas pirminėje vietoje. Senovės kulto vieta, kurioje yra akmuo, datuojama I tūkstantmečio pirma puse – XVI-XVIII a   

    Netoli Mosėdžio miestelio, garsėjančio savo akmenų muziejumi, pūpso įspūdingas Mosėdžio akmuo. Jo aukštis virš žemės paviršiaus siekia 1,74 m, ilgis – 3,55 m, plotis – 3,34 m. Šis akmuo, kaip ir visi šio krašto rieduliai, yra paskutinio ledyno, slinkusio prieš 26 tūkstančius metų, palikimas. Tačiau tokių apimčių riedulių, esančių Bartuvos upės slėnyje (11,08 m) – yra nedaug.